Užkliuvo laikas už vaikystės slenksčio,
Pažiro asloje vilties lašais.
Kai pažvelgiau pro metų skraistę,
Jie virto deimantais mažais.
Paklydęs vėjas ten už lango šėlsta –
Tik jau aslos seniai nebėr.
Pagirdyčiau jį kaip kačiuką baikštų,
Priglausčiau, kad šlamėtų lapuos vėl.
Langai užako, tik širdis dar tuksi –
Lietaus migloj išdilę šniokščiantys laukai.
Jau atmintis suvėrė vėrinį iš laiko –
Ražienos auksu tviska – praeities keliai.