Žydint vėjyje...

Rasoja ir vėlei vakaro stiklas.
Lašai ant palangės — laikas netikras...
O Tu su puokšte laukimo už durų
Mintim vėl išplauni debesį niūrų...

Arbatos pripilta ant vakaro slenksčio.
Rytas pabunda — pamirštos pievos...
Tyliai netyčia jei prasilenkčiau,
Tegul nepyksta tavasis Dievas...

Buvo naktis — auginom gėlę,
O žydim vėjyje plaukus suvėlę - - -
Burtažolė

2014-06-27 23:58:55

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): giedrex26

Sukurta: 2014-06-28 13:14:27

...patiko...tikrai...juk kiekvienas turime savo Dievą...

Vartotojas (-a): Lolita

Sukurta: 2014-06-28 13:13:51

Man žiauriai gera skaityti, tokia ramybe ir vidine harmonija dvelkia :) 

Vartotojas (-a): Vlabur

Sukurta: 2014-06-28 00:33:05

Įdomios čia tos tikrinybės: Tu, bet tavasis Dievas...