Mūsų meilė labai panaši
Į pakrantėj paliktą dūlančią valtį.
Kiauras dugnas jau peraugo
Aukšta žole.
Atsiplaukiojo ji,
Kam į vandenį kriošeną kelti?
Nenorėčiau nuskęsti
Nei be jos, nei su ja...
Irklai guli kažkur užkišti
Tarp rakandų pašiūrės palėpėj.
Stačiakampis akmuo, buvęs inkaru,
Rėdosi samanų rūbais minkštais.
Šonai styro rakštim pašiauštom —
Nepatarčiau glaustytis ar liesti.
Guli valtis žolėj.
Na, o mes — kaip du upės krantai.
Kol turėjome valtį,
Nesusirentėm liepto ar tilto.
Buvom stiprūs, jauni,
Nebijojom audrų nei bangų.
Argi manėm tada,
Mūsų luotas kad gali sudilti,
Kad atrasim kada
Jį beirstantį čia, tarp meldų?
— Kas čia? — klausi liūdnai,
Ką regi, lyg sunku patikėti.
Aš tyliu, vos tvardaus,
Kad nešoktų drėgmė į akis.
Lieka valtis gulėt.
Mes kas sau nukuprojam iš lėto.
Nors žinojau, kas ten,
Per sunku buvo tau pasakyt.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2014-06-27 19:15:52
puikus visomis prasmėmis darbas...
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2014-06-27 17:44:25
Sodriais palyginimais aprašyta irstantys tarpusavio santykiai... ką jau kalbėt apie meilę... Gamta visagalė, o jausmai - trapūs. Skaudoka, bet... įstrigo ,,nukuprojam".
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-06-27 12:41:25
Manau, kad tąsyk valčiai tas stačiakampis akmuo-inkaras nebuvo reikalingas. Tada ji tik plaukė...
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2014-06-27 11:56:40
Eilėraštis turtingas puikiomis metaforomis, gyvenimo žaismas būna ne tik džiaugsmingas, bet ir skaudokas.Puiki ir gili Jūsų kūryba.Sėkmės tik sėkmės visur ir visada!
Vartotojas (-a): daliuteisk
Sukurta: 2014-06-27 08:22:42
Jau vien tas žodis „nukuprojam" ko vertas...
Vartotojas (-a): Laimužė
Sukurta: 2014-06-27 07:34:18
liūdnas eilius, bet kaip visuomet puikiai sudėliotas