Mūsų meilė labai panaši 
Į pakrantėj paliktą dūlančią valtį.
Kiauras dugnas jau peraugo
Aukšta žole.
Atsiplaukiojo ji,
Kam į vandenį kriošeną kelti?
Nenorėčiau nuskęsti
Nei be jos, nei su ja...
Irklai guli kažkur užkišti
Tarp rakandų pašiūrės palėpėj.
Stačiakampis akmuo, buvęs inkaru,
Rėdosi samanų rūbais minkštais.
Šonai styro rakštim pašiauštom —
Nepatarčiau glaustytis ar liesti.
Guli valtis žolėj.
Na, o mes — kaip du upės krantai.
Kol turėjome valtį,
Nesusirentėm liepto ar tilto.
Buvom stiprūs, jauni,
Nebijojom audrų nei bangų.
Argi manėm tada,
Mūsų luotas kad gali sudilti,
Kad atrasim kada
Jį beirstantį čia, tarp meldų?
— Kas čia? — klausi liūdnai,
Ką regi, lyg sunku patikėti.
Aš tyliu, vos tvardaus,
Kad nešoktų drėgmė į akis.
Lieka valtis gulėt.
Mes kas sau nukuprojam iš lėto.
Nors žinojau, kas ten,
Per sunku buvo tau pasakyt.