Santrauka:
Tarp eilučių patartina riaumoti.
Aaaa...
Gerklėj, toliau, giliau krūtinėj,
Aš užtaisytas švinu, krumpliais,
Riksmų į vidų pilnas,
Tarp pirštų teisėjauja pilnatis.
Vergas savo aš
Vergauju sau
Pamiršdamas deguonį, skausmą,
Datas, tėvus, keliones, šlovę,
Svaigulį ir nuodėmes,
Bet aš turiu svajonę
Ir aš ten gyvas,
Gyvas per daug...
Spyriais nubudina, į šonkaulius,
Manosios kojos ir liepia
Jas nu(si)plaut.
Vergas savo aš
Vergauju sau
Pamiršdamas vaikus, gimdyti,
Plaukti, juoktis, žiovaut,
Vairuoti ir dainuot,
Bet aš turiu svajonę –
Laipiot kopėčiom
Be atramos.
Aaaa...
Kas tai? Vaistai?
Gydo mane kasdien.
Kas tai?
Bazas
2014-06-26 22:32:21
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2014-06-27 16:34:28
Tikras riksmas...
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-06-27 14:56:21
Paprastai dainuojant neįsivaizduoju, bet tam tikromis aplinkybėmis (laukuose, tarp panašių) pritarčiau riaumojimo galimybei. Kartais, kai esi riksmų į vidų pilnas, gerai yra išsireikšti būtent taip.
Šis judrus tekstas, viena vertus, galimas kaip vidinių konfliktų ir siutimų moderni išraiška. Tada ir klausimai nekeliami, ir skyryba neturi reikšmės (ji problemiška). Pavyzdžiui, Pamiršdamas vaikus, gimdyti, > ar pamiršdamas esamus vaikus ir dar gimdyti, ar pamiršdamas gimdyti?
Tarp pirštų teisėjauja pilnatis > ?
Kita vertus, tokį tekstą laikyčiau formos ieškojimu. Daug taiklių detalių, kurių viršūnė kopėčios be atramos.
Bendras įspūdis – malimasis savyje, nuo ko ir pradėjau šį komentarą.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-06-27 00:08:25
Nejuokink. Pataisei nuotaiką, garbės žodis :))) Lūžtu :))) O dar pristatymas :)))