Šalikelėj kietesnis užu širdį,
Kurs nei mato anei girdi,
Ramiai sau apsamanojęs guli
Ir vis į dangų žiūri,
Kada skaisčiai pašvies saulutė
Ir sušildys
Ar vasaros lietus nupraus, pagirdys,
O gal nutūps koksai paukštelis,
Palinksmins vienišą savom giesmelėm.
Vis laukė ir liūdėjo,
Šalikelėj dūlėjo.
O laikas ėjo.
Ir štai pilkasis neištvėrė
Vienatvės ir laukimo,
Į tūkstantį dalių suskilo,
Skeveldros jo po laukus pabiro
Ir žvaigždėmis sužibo.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2014-06-23 22:56:53
o man patiko apie tą vargšą akmenį,kurs kentė pilką vienatvę ir...pagaliau suskilo - žvaigždėmis sužibo.
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-06-23 17:52:08
Konkurso eilėraščiui reikia ne pasakojimo, o čia jis ir yra: aprašytas objektas (ką veikė, ką jautė, kas vyko).
Bet emociškai – taip, yra jautrus žvilgsnis, gražiai pastebėta, kad iš vienatvės kieta širdis virto žvaigždėmis.
Rinkimo klaidos: kablelis rašomas iškart po žodžio, tada paliekamas tarpelis ir rašomas kitas žodis.