Šalikelėj kietesnis užu širdį,
Kurs nei mato anei girdi,
Ramiai sau apsamanojęs guli
Ir vis į dangų žiūri,
Kada skaisčiai pašvies saulutė
Ir sušildys
Ar vasaros lietus nupraus, pagirdys,
O gal nutūps koksai paukštelis,
Palinksmins vienišą savom giesmelėm.

Vis laukė ir liūdėjo,
Šalikelėj dūlėjo.
O laikas ėjo.
Ir štai pilkasis neištvėrė
Vienatvės ir laukimo,
Į tūkstantį dalių suskilo,
Skeveldros jo po laukus pabiro
Ir žvaigždėmis sužibo.