Randai
iš lėto šyla saulėj
priešistoriniai –
mažyčio vabalėlio
prieglobstis, namai –
Gyvybė amžina?
Na, vis dar
samanoju –
į kažkieno ten –
langus kilt
truputį per aukštai...
Ir per anksti šiek tiek
iš vietos pajudėti.
Dar neatėjo metas
pagal Dievo kaltą skilt.
Likau kaip nuolauža,
kurią, kai laikas stos,
paims kadaise nudrėbti
iš molio
ir susigūžę lauks
šventykloje –
senajam prieglobsty
į mano randą –
- - - - -
nes, vabalėli, priebėga tau
Dievo leidžiama žaizda –
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): jane doe
Sukurta: 2014-07-04 09:11:01
gražus įsikūnijimas ir kulminacija įtaigi.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2014-06-19 22:24:01
Įspūdingas
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-06-19 19:25:44
Dievo leidžiama žaizda – Dievo valia per amžių amžius?
Kūrinyje man aiški kosmoso nuolauža, aliuzija į nuodėmingus žmones, bet apskritai vingru. Taip tikriausiai vyniojasi gilūs apmąstymai. Aiškiausias slankstelis Gyvybė amžina.
Pagal Dievo kaltą skilt – ir kas tada bus? Žmonijai nebereikės prieglobsčio? Išsilakstys skeveldros, pasaulio pabaiga?
Nors nelengva improvizacija, bet su akmeniu.
Vartotojas (-a): Virgutė
Sukurta: 2014-06-18 18:48:26
Puikus kūrinys, jaučiamas akmens monologas.