Randai
iš lėto šyla saulėj
priešistoriniai  –
mažyčio vabalėlio
prieglobstis, namai –
Gyvybė amžina?
Na, vis dar
           samanoju –
į kažkieno ten –
                langus kilt
truputį per aukštai...
Ir per anksti šiek tiek
iš vietos pajudėti. 
Dar neatėjo metas
pagal Dievo kaltą skilt.
Likau kaip nuolauža, 
kurią, kai laikas stos, 
paims kadaise nudrėbti
iš molio
ir susigūžę lauks 
                 šventykloje –
senajam prieglobsty
                 į mano randą –
- - - - - 
nes, vabalėli, priebėga tau
Dievo leidžiama žaizda –