Taip neseniai žiedelį mažą krovei,
Puošeis jaunosios baltu rūbeliu,
Tik dar labiau viliojančiai atrodai
Dabar rausvai dažytu veideliu.
Skubėjai pražydėt, esi ir vėl pirmoji,
Iškėlei uogas ant šakų.
Vyšnele mano, ar man jas dovanoji,
Kad būt burnoj saldu?
Neskinsiu aš, nuskins vikrus varnėnas,
Nors kėkštas..., plepus kėkštas mane vieną bars.
Miške tarškės, kad jas suvalgiau vienas,
Nelaukdamas draugų nei būsimo rudens.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): klajūnė
Sukurta: 2014-06-17 17:48:19
mielas ir šiltas
Vartotojas (-a): Vaja
Sukurta: 2014-06-17 08:37:27
Labai daug meilės ir švelnumo šiame tekste. Nežinia kodėl, bet ypač pirmas posmas širdį liečia. O su trečiuoju atsiranda ir įdomumas, viskas tampa nebe iki galo aišku - kas yra toji vyšnelė... Ar tai atsiminimas, ar atsiminimo atkarpa kažką pamačius.