Taip neseniai žiedelį mažą krovei,
Puošeis jaunosios baltu rūbeliu,
Tik dar labiau viliojančiai atrodai
Dabar rausvai dažytu veideliu.
 
Skubėjai pražydėt, esi ir vėl pirmoji,
Iškėlei uogas ant šakų.
Vyšnele mano, ar man jas dovanoji,
Kad būt burnoj saldu?
 
Neskinsiu aš, nuskins vikrus varnėnas,
Nors kėkštas..., plepus kėkštas mane vieną bars.
Miške tarškės, kad jas suvalgiau vienas,
Nelaukdamas draugų nei būsimo rudens.