Atstūmei ranką tartum šaką,
Nukrito lapas. Ir tegu...
Pavydūs žmonės šneka, šneka,
O aš su vakaru degu.
Ir tu degi. Žinau – tau skauda...
Tik saulė tartum žarija
Įbridus upėn išsimaudo.
Mes to negalime, deja.
Negalime juk mes kas rytą
Pabust iš naujo ir atleist.
Todėl nuvytęs lapas krito,
Nes laikas vasarą pakeist.
..........................................................
Ir raudonavo tarsi nuodėmė –
Svaigus mūs vynas neišgertas...
Abu ne kartą sau įrodėme,
Kad būna paskutinis kartas.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Felicija Ivanauskienė
Sukurta: 2014-06-26 18:24:16
gražu ir tada, kai liūdna;
o gal tik bandome įrodyti? :)
Vartotojas (-a): klajūnė
Sukurta: 2014-06-17 17:52:33
Iškalbingas tas "degimas su vakaru", jausmingas. Gal keisčiau tik priešpaskutinę eilutę.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2014-06-17 13:53:17
Meistriškai iškalbėtas sopėjimas...
Vartotojas (-a): nenumeruojant
Sukurta: 2014-06-17 10:03:54
Paskutiniam posmely rimas ne visai sklandus. Vis, matau, išlaikot savo stilių:) sklandu.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2014-06-17 09:59:51
ir aš pajutau tą skausmą.Bet yra ne tik jis, yra ir daug kitų jausmų
Vartotojas (-a): Vaja
Sukurta: 2014-06-17 08:43:41
Įtaigus tekstas - patikėjau. Perskaičiau kelis kartus. Skaudantis eilėraštis, bet nepaprastai skaidrus.
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2014-06-17 07:39:46
Nebanaliai išsakytas jausmų plyšimas. Kai vyras išpažįsta ir degantis, ir sopantis, jis parodo, kad yra švelnus ir jausmingas, t.y. galintis suprasti moterį geriau, negu storaodis mačo.