Atstūmei ranką tartum šaką,
Nukrito lapas. Ir tegu...
Pavydūs žmonės šneka, šneka,
O aš su vakaru degu.
 
Ir tu degi. Žinau – tau skauda...
Tik saulė tartum žarija
Įbridus upėn išsimaudo.
Mes to negalime, deja.
 
Negalime juk mes kas rytą
Pabust iš naujo ir atleist.
Todėl nuvytęs lapas krito,
Nes laikas vasarą pakeist.
..........................................................
 
Ir raudonavo tarsi nuodėmė –
Svaigus mūs vynas neišgertas...
Abu ne kartą sau įrodėme,
Kad būna paskutinis kartas.