Iš nakties atėjai žaltvykslėlių akim,
Amžių kraitį į nūdien atnešęs,
Apsirengęs žvaigždėm begalinėm naktim,
Tu regi kraują žemėn su išgąsčiu lašant.
Kas rūstus toks dabar, kas trinkauja griausmais,
Žemę rykštėm mylėdamas plaka,
Pažiūrės iš aukštai, per pasaulį nueis,
Ir regėsi tu tai, ko dar niekad nematęs.
Kils iš žemės dangus, skliautas žemėn nugrius,
Uolos skils tau po kojų ant tako,
Prakalbės vandenai, atsimerks ežerai,
Ir girdės, ką jiems žuvys gilybėse šneka.
Praregės ir žmogus, kai jį krės it lapus
Šalnomis kaip ruduo žalią gyvastį kandęs.
Ir ar buvo kada, ir daugiau ar dar bus,
Kad kas trenktų į Viešpaties langus?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): jane doe
Sukurta: 2014-06-18 16:03:14
tokia kažkokia pranašaujama apokalipsė už bedievystę. įdomiai susiskaitė. turtingas įvaizdžių.
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2014-06-15 19:30:53
Nubraukus paskutiniąsias 2 eilutes, galima net sonetą išvysti.
Vertinu gerai, nekreipdamas dėmesio, jog tai – konkursinis...
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-06-15 19:18:31
Paskutinėje eilutėje tas akmuo į Dievo langus išryškinamas, o lotyniška frazė, kiek suprantu, pasirinkta kaip tinkamiausia turiniui.
Yra prasmė, bet labai gili, tad bent kol kas negalėčiau aiškiau atsakyti kiek supratau. Kalbama apie žmonijos tamsumo gniužulą, pikto prado sviestą akmenį. (Žodis uolos – ne akmenys, todėl gali būti).
Filosofinis, reikėtų daugiau gilintis. Dvi paskutinės eilutės nubraukė tai, ką pavyko suvokti.
Apsirengęs žvaigždėm begalinėm naktim > gal skyryba pabiro?