Iš nakties atėjai žaltvykslėlių akim,
Amžių kraitį į nūdien atnešęs,
Apsirengęs žvaigždėm begalinėm naktim,
Tu regi kraują žemėn su išgąsčiu lašant.

Kas rūstus toks dabar, kas trinkauja griausmais,
Žemę rykštėm mylėdamas plaka,
Pažiūrės iš aukštai, per pasaulį nueis,
Ir regėsi tu tai, ko dar niekad nematęs.

Kils iš žemės dangus, skliautas žemėn nugrius,
Uolos skils tau po kojų ant tako,
Prakalbės vandenai, atsimerks ežerai,
Ir girdės, ką jiems žuvys gilybėse šneka.

Praregės ir žmogus, kai jį krės it lapus
Šalnomis kaip ruduo žalią gyvastį kandęs.
Ir ar buvo kada, ir daugiau ar dar bus,
Kad kas trenktų į Viešpaties langus?