Laikas skuba, o žingsniai lėtėja, kodėl           
Praeitis nusinešė gyvybės lašus trapius,      
Kaitrūs saulės žvilgsniai tolsta nuo tavęs —     
Gal išdžiūvusios gyvenimo versmės lemtis?    

Todėl žaliuojantį medį nori paliesti kūnu —       
Jo alsavimas nykus lyg mūro siena šalta,     
Sieloj negyjančios žaizdos lopyt negaliu —                                
Girdžiu, kaip šakose skamba graudi daina.    

Kodėl vis netyla šnarančių lapų aimana?      
Tad mintimis supuosi šakose kartu su ja...                                                 
Vakaro žaros spinduliuos gyvybė balzgana,      
Jaučiu traukiančią vėsą — žinau, šalia ji, Gaja.