Brėško rytas, mainėsi dangaus spalvos, krito rasa.
Ant slyvos šakelės kabojo lašas,
Kuriame atsispindėjo saulėtekis.
Sulaikiusios kvapą mudvi stebėjom tą grožio misteriją –
Senatvė ir aš.
Ir nebuvo tuokart nieko svarbesnio
Už rytmečio dangų ir lašą rasos ant slyvos šakelės.
Paskui lašas nukrito – čiak! – į žolę.
Triukšmingai atskrido kamanė ir nutūpė ant rankos.
Sulaikiusios kvapą mudvi stebėjom kamanę –
Senatvė ir aš.
Neturėjom kur skubėti, nebuvo nieko svarbesnio
Už kamanę ant raukšlėtos rankos.
Kai ji pakilo ir išnyko žalioj sodo tankmėj,
Rytas pavirto į dieną su vienišu debesėliu danguj,
Ir nieko nebuvo svarbiau už tą baltą debesėlį vasarvidžio skliaute.
Sparčiai tirpo mudviejų laikas,
Bet mes neskubėjom, žiūrėjom, žiūrėjom...
Kai debesėlis išnyko, likom dviese –
Senatvė ir aš.
Daugiau nebeturėjom ko laukti –
Vasara jau buvo atėjusi.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): šaltuona
Sukurta: 2014-06-16 09:04:26
Nuostabus stebėjimas, ir laikas čia ir trumpas ir begaliniai ilgas.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2014-06-15 21:16:01
labai labai jautriai
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2014-06-15 19:56:59
Rytas pavirto į dieną su vienišu debesėliu danguj,
Ir nieko nebuvo svarbiau už tą baltą debesėlį vasarvidžio skliaute. –
Mano nuomone, sudėtingiausios (gal net iki pat visiško nubraukimo!) eilutės kūrinyje.
Jautri kalbėsena, neįkyrūs tie pabrėžimai (mudvi [...] – Senatvė ir aš) savo pasiekia...
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2014-06-15 06:15:42
Yra gebančių ištraukti iš širdies kaip iš kišenaitės... Neabejotinai, kad tarp jų esate Jūs...