Brėško rytas, mainėsi dangaus spalvos, krito rasa.
Ant slyvos šakelės kabojo lašas,
Kuriame atsispindėjo saulėtekis.
Sulaikiusios kvapą mudvi stebėjom tą grožio misteriją –
Senatvė ir aš.
Ir nebuvo tuokart nieko svarbesnio
Už rytmečio dangų ir lašą rasos ant slyvos šakelės.
Paskui lašas nukrito – čiak! – į žolę.
Triukšmingai atskrido kamanė ir nutūpė ant rankos.
Sulaikiusios kvapą mudvi stebėjom kamanę –
Senatvė ir aš.
Neturėjom kur skubėti, nebuvo nieko svarbesnio
Už kamanę ant raukšlėtos rankos.
Kai ji pakilo ir išnyko žalioj sodo tankmėj,
Rytas pavirto į dieną su vienišu debesėliu danguj,
Ir nieko nebuvo svarbiau už tą baltą debesėlį vasarvidžio skliaute.
Sparčiai tirpo mudviejų laikas,
Bet mes neskubėjom, žiūrėjom, žiūrėjom...
Kai debesėlis išnyko, likom dviese –
Senatvė ir aš.
Daugiau nebeturėjom ko laukti –
Vasara jau buvo atėjusi.