Kas vėjo šukomis šukuoja meldus,
Kas baugiai šiaušia ežero bangas?
Kai gulbė tyliai tyliai pasimeldus
Irias… į vakaro tamsias rankas.
Tai pats brangiausias trumpas mano metas,
Prieš plūdei dingstant staigiai iš akių.
Pasaulis šitas kaip yra sutvertas,
Vėl tą akimirksnį tarytum suprantu…
Bet tai supratęs nejučia pamiršiu,
Nes toks žinojimas ne žvejui skirtas?
Užsnūdęs valtyje žuvim pavirsiu,
Gyvenimas ar aš truputį girtas?
Aš – ne čigonas, nevagiu arklių,
Tačiau gal nuvarysiu laumės žirgą,
Štai laumžirgiu tarp meldų vėl sklendžiu,
O akyse saulėlydis jau mirga.
Nerijus Laurinavičius
2014 06 14
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-06-15 19:28:40
Gali atrodyti, kad parašyta be pastangų, pasakyta, kas tiesiog išgyvenama, bet tai nereiškia, kad nėra disciplinuotumo, santūrumo ir siekimo, kad kiekvienas kūrinio elementas, lygmuo plauktų į taikinį, t. y. į mintį. O be to, kad sklinda būties pajautimo ratilai (pavadinimas tikslus kaip jų centras), kūrinys yra nepaprasto grožio. (Įvairiausių tonų atradimo, žinojimo, neapibrėžtumo adata kaip Užuomaršos vizijoje – negali pasakyti, kodėl ir skauda, ir gera).
Komentaras negali atspindėti to, kas raibuliuoja tarp eilučių.
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2014-06-15 15:13:57
...yra tų perteklinių žodžių, gal netgi eilučių yra, bet loginis kūrinio kirtis gerai smogia pabaigoje.
Vartotojas (-a): anamcara
Sukurta: 2014-06-15 09:39:13
Man labai patiko :)
toks meditacinis.