Kas vėjo šukomis šukuoja meldus,
Kas baugiai šiaušia ežero bangas?
Kai gulbė tyliai tyliai pasimeldus
Irias… į vakaro tamsias rankas.

Tai pats brangiausias trumpas mano metas,
Prieš plūdei dingstant staigiai iš akių.
Pasaulis šitas kaip yra sutvertas,
Vėl tą akimirksnį tarytum suprantu…

Bet tai supratęs nejučia pamiršiu,
Nes toks žinojimas ne žvejui skirtas?
Užsnūdęs valtyje žuvim pavirsiu,
Gyvenimas ar aš truputį girtas?

Aš – ne čigonas, nevagiu arklių,
Tačiau gal nuvarysiu laumės žirgą,
Štai laumžirgiu tarp meldų vėl sklendžiu,
O akyse saulėlydis jau mirga.

Nerijus Laurinavičius
2014 06 14