Ledynmečio valtimi,
nuo speiguotų kalnų
aš —
klajūnas su šeima
žalios pušų laukymės link,
smilgos pakrantės supančiojo
su tuntu vaikų.
Meilė paliko šventoje vilnyje:
glosto, bučiuoja,
užliūliavo ir įklampino
smėlyje mano poeziją.
Guodžia pušys
sakinga rauda
gyvanašlį,
su aptūpusiais mažyliais,
bet čia jau proza.
Godoju:
pasprukt negaliu nuo savęs,
esu vientisas,
neturiu vidaus,
todėl eilėraščių nerašau.
Apsiklojęs dangaus marškoniu,
svajosiu ligi smiltelės
lakios,
laukiančios palankaus vėjo.
Ražas
2014-06-14 11:50:34
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): jane doe
Sukurta: 2014-06-18 10:08:11
Išlinguotas kūrinys. gražiai ir sklandžiai susiskaitė. gražūs įvaizdžiai.
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-06-15 17:29:22
Jau pati pirma eilutė su ledynmečio valtimi išneša, tarkim, Meteoritą ten, kur per poeziją įriedama į prozą (įprasta polėkio praradimo reikšme). Geri vaizdiniai (įklampinimas smėlyje – amžinas sustojimas, svajojimas ligi smiltelės lakios – platu, aptūpę mažyliai gražu ir poetiška vis dėlto).
Galima ir linksmiau žiūrėti, ir rimtai giliai. Pakapsčiau tik aplink, bet man kūrinys puikus.
Vartotojas (-a): miaumiau
Sukurta: 2014-06-14 19:35:50
Man tai patinka pavadinimai: didžiosios M, P... "mažosios b abėcėlės".
Man tai netikę vienos raidės pavadinimai, "tipo improvizuoki kas tas P, ar M"...