Ledynmečio valtimi,
nuo speiguotų kalnų
aš —
klajūnas su šeima
žalios pušų laukymės link,
smilgos pakrantės supančiojo
su tuntu vaikų.
 
Meilė paliko šventoje vilnyje:
glosto, bučiuoja,
užliūliavo ir įklampino
smėlyje mano poeziją.
 
Guodžia pušys
sakinga rauda
gyvanašlį,
su aptūpusiais mažyliais,
bet čia jau proza.
 
Godoju:
pasprukt negaliu nuo savęs,
esu vientisas,
neturiu vidaus,
todėl eilėraščių nerašau.
 
Apsiklojęs dangaus marškoniu,
svajosiu ligi smiltelės
lakios,
laukiančios palankaus vėjo.