Langai uždaryti, saulės šviesa nepraeina į vidų,
Nedideliame kambary ant grindų popierius guli suglamžytas,
O sienos dažais ryškiais ištepliotos, bet tai praeity,
Nes dailininkas laiko juodos spalvos teptuką rankoje
Ir nori nupiešti paveikslą, bet negali,
Nori viską išsakyti piešiny, bet tai neįmanoma,
Nes jis piešia savo širdimi,
O širdį sulaužė ta, dėl kurios jis piešė,
Jo paveikslai pametė savo prasmę egzistavimo
Ir drebanti ranka laiko teptuką, bet viskas beprasmiška,
Sugadintą piešinį sutaisyti — beviltiška nesąmonė,
Ir jis tai supranta, bet nežino žodžio neįmanoma,
Nes jo improvizavimas neturi ribų, o ribos reiškia pabaigą,
Todėl išliejęs dažus ant popieriaus prisiminė akis jos žalias
Ir pažvelgęs į juodą dėmę padėkojo gyvenimui,
Kad nesuteikė jam galimybės pažvelgti į ateitį,
Nes nesugebėtų jis piešti, jei iš anksto žinotų,
Kad neteks jos ir amžiams pames savo pirmą meilę,
Juk iki šiol mirtinai bijojo ją paleisti,
Bet popierius greitai plyšta, o dažai viską paslepia,
Todėl dailininkas paskutinį kartą paėmė teptuką į ranką
Ir užmerkdamas akis piešė tik savo širdimi,
Kuri labai maža, bet nepakartojamų spalvų esanti,
Ir atsiribojęs nuo pasaulio jis paskendo savyje,
Pamiršdamas apie laiką, apie žvaigždes nakties danguje,
Kurios piešė savo paveikslą debesyse,
Jis savo jausmais dažė, kūrė spalvas naujas,
Liejo mintis ir įvairias akimirkas savas,
Bet pagaliau padėjo teptuką atmerkdamas akis
Ir pažvelgė į savo nuostabų paveikslą paskutinį,
O supratęs, kad nupiešė jį jai, suglamžė
Ir numetė ant žemės šalia kitų,
Jis prižadėjo sau pamiršti ir neliūdėti,
Bet teptukai ir dažai visada primins jam apie ją,
Todėl išėjo jis iš šio kambario su trenksmu,
Nes laikas žaizdų negydo, jas gydo tik kančia
Ir emocijų vėjas įsiveržė į jo pasaulį,
Sugriaudamas visas liūdesio taures,
Nes tai buvo paskutinis jo paveikslas
Ir dailininkas amžiams pamirš spalvas...