Dirvos pasilipusios dangun kamienais,
tau neliko kopėtėlių —
sėjinukų, tik suskeldėjus žievė.
Aš ir vėl išdygti susivėlinau,
vėl aplaužė puolantis vanduo į glėbį —
iš to džiaugsmo.
Jau užskleidusi tavęs nesuturėčiau,
mažas mano vabalėli.
Ir todėl dabar lengviau pasiekti tingulį,
kol stiebais ataugti nebegalima
nenulaikančiu galvos vijokliu.
Tvoroje dar likę rėžiai — ropinėji
mano buvusio augimo skalėmis.
Tu tik mosteli — dirvos išvaikščiotos,
maži įspaudai padangėse.
Būčiau piktžole — jas tik aplanksto,
stiebčiausi svogūno laišku — neišrautų,
man kaip tau nė nereikėtų ramsčio.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2014-06-11 13:34:37
žalios klajonės...visai patiko
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-06-10 23:55:39
Durnaropės (dekoratyvinės paskirties personažo) mintys apie laisvės kopėtėles.
Viduryje labiau išsirangantis iš suvokimo, bet gražu.