Dirvos pasilipusios dangun kamienais,
tau neliko kopėtėlių —
sėjinukų, tik suskeldėjus žievė.
Aš ir vėl išdygti susivėlinau,
vėl aplaužė puolantis vanduo į glėbį —
iš to džiaugsmo.

Jau užskleidusi tavęs nesuturėčiau,
mažas mano vabalėli.
Ir todėl dabar lengviau pasiekti tingulį,
kol stiebais ataugti nebegalima
nenulaikančiu galvos vijokliu.
Tvoroje dar likę rėžiai — ropinėji
mano buvusio augimo skalėmis.
Tu tik mosteli — dirvos išvaikščiotos,
maži įspaudai padangėse.

Būčiau piktžole — jas tik aplanksto,
stiebčiausi svogūno laišku — neišrautų,
man kaip tau nė nereikėtų ramsčio.