Pabaiga sugrįžo į pradžią,
Bet aš nukritau žemiau nei buvau,
Nes tavo žodžiai pervėrė peiliu man širdį
Ir užšaldė ją, bet prisiminimai liko ten,
Kur tu žadėjai, kad liksime kartu mes amžinai,
Bet tavo žodžiai tai tik melas,
Ir žvelgiant į tave kiekvieną kartą aš pradedu suprasti,
Kad atrodau kaip klounas, kurį gali suprasti tik kitas klounas,
Todėl užsidedu aš kaukę ant veido savo,
Ir niekas nežino, ką slepiu už jos,
Ir išeidamas į sceną aš vėl tave matau,
Bet tu ne viena, tu jau su kitu,
O aš kaip klounas priėjau prie tavęs
Ir įteikiau paskutinę dovaną tau į ranką,
Nepažvelgęs į tavo nuostabias akis,
Išėjau iš scenos su šypsena ant veido,
Bet numovus kaukę ji pradingo, palikdama tik ašaras,
Niekas neturėjo to sužinoti,
Nes klouną gali suprasti tik kitas klounas,
O juk aš norėjau gyventi su tavimi ir turėti du vaikus,
Bet dabar noriu toliau išvykti, gal į Kubą,
Ir pasilikti ten, bet negaliu tavęs pamiršti,
Todėl sulaukęs skambučio iš cirko, grįžau į sceną,
Bet tu vėl sulaužei mane iš vidaus,
Juk tu laikaisi mados, o būti ištikima tai nemadinga,
Todėl aš tapau tavo klounu, tu manęs nebeatpažįsti,
Bet išėjęs į areną turiu laikytis scenarijaus,
Todėl tapau tavo mėgstamiausiu klounu,
Kurio vienoj pusėj šypsena, o kitoj ašaros,
Bet šioje klounadoje pagaliau baigiau aš savo vaidmenį
Ir užmiršdamas tave palikau šią sceną,
Cirkas išvažiavo be manęs, aš nebe tavo klounas,
Todėl išmetęs savo kaukę sulaužiau ją,
Norėdamas pradėti nuo pabaigos...