Santrauka:
Žinoma, tai jau per daug paprasti žodžiai, kasdien rašant kažko netenkantys... tiesiog ekspromtas.
Paklausyk, aš kalbėt niekada nemokėjau,
ir nėra mano žodžiuos jokios išminties,
jeigu sužiba dulkės, tai nuo žingsnių, nuo ratų, nuo vėjo,
kai tu mano vienatvę draugystėn renkies.
Likim dviese, girdi mano žodį tau tartą,
jis šalia, kai tu vienas ar trūksta kažko,
juk gyvenimas mudviem nuo to neapkarto,
kad į tavąjį krantą dūžtu ir plakuos.
Jei užklupo tave neganda netikėta
ar pritrūko peties, bičiulių, draugų,
iš toli aš tau ranką per vėtrą ištiesiu,
ir žinok — amžinybėje būsim kartu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-06-08 22:52:32
Geri tokie ekspromtai. Jie tikri, be dzindziliukų.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2014-06-08 15:44:21
nuoširdus darbelis
Vartotojas (-a): Vaja
Sukurta: 2014-06-08 09:35:01
Paprasti žodžiai, bet tikrai neprasti. Kreipimasis įtikina, turi vidinės jėgos, nors ir prigesintos kiek. Labai patiko pirmoje strofoje susigretinusi išmintis ir dulkės, sužibančios nuo žingsnių, ratų vėjo. Nežinau, ar sąmoningai kurta, bet labai stipri paralelė. Be abejo, paskutinis posmas galėtų būti kiek kitoks, nes šiek tiek apgadina viską, tik paskutinę jo eilutę labai palaikau :)