Paklausyk, aš kalbėt niekada nemokėjau,
ir nėra mano žodžiuos jokios išminties,
jeigu sužiba dulkės, tai nuo žingsnių, nuo ratų, nuo vėjo,
kai tu mano vienatvę draugystėn renkies.

Likim dviese, girdi mano žodį tau tartą,
jis šalia, kai tu vienas ar trūksta kažko,
juk gyvenimas mudviem nuo to neapkarto,
kad į tavąjį krantą dūžtu ir plakuos.

Jei užklupo tave neganda netikėta
ar pritrūko peties, bičiulių, draugų,
iš toli aš tau ranką per vėtrą ištiesiu,
ir žinok — amžinybėje būsim kartu.