Santrauka:
Senos girnos, iš paties tikriausio akmens. Mūsų kasdienybė. O gal mes jos?
Iš lėto —
girnos
tarsi grįžtų
Vėjingas gūsis
Pro malūno sienos plyšį
Dar stoviu
šalimais
Ir senos mintys
skrenda tarsi sniegas
Apdengia obelų šakas —
Belieka laukt
Kol naktį,
Tikiuosi, kad bemiegę,
Be mano rankų girnos įsisuks —
Artės taip pavojingai
Debesys, mėnulis,
Pro namo sienų įtrūkius daiktai —
Gal laikrodis, gal šaukštas,
Radija ar patefonas,
Ir mano žingsniai
Iš vaikystės,
Pro malūno sparną –
Nei debesys nei knygos
Paskutinio žvilgsnio nepridengs.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): jane doe
Sukurta: 2014-06-04 11:01:34
iš tikrųjų geriausiai skaitosi lėtai ir su atodūsiais. jausmas nukelia kažkur toli. visai neblogai susiskaitė.
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-06-03 20:03:03
Šios girnos vargiai įsuktų praeitį – oras nejuda, mirguliuoja tik sparno judesio vizija.
Aišku, ir ramios girnos yra akmuo ant akmens, o pasteliniai prisiminimai ir ilgesiai yra pamatai...
Gal ir žmonės yra girnos, juk apie menkus apsisukimus sakoma sukasi kaip girnų apatinė pusė. Čia viskas lėta lėta.