Santrauka:
Menininkui Svajūnui Udriui, kuriančiam nuostabius vėrinius iš lietuviško lauko akmens.
Brangakmenių riksmas nejaukus,
Čaižiai veria akį, širdį mindo --
Paklajot išeisiu į laukus,
Akmenėlių rinkt iš švento indo
Žemės motinėlės, sužerės
Jų kiekvienas savo varsomis,
Kaip akis šviesi laukų gėlės.
Baltijos banga sugrįžta vis
Į palaimintą akmens ramybę,
Kur srovena jūržolių daina --
Akmeny pasauliai susilydę,
Amžiai, jūromis, žeme einą.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2014-06-04 09:34:51
Labai mielas
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2014-06-04 07:40:25
Ir mielas, ir prasmingas, ir geras, ir... ir... ir... Ačiū.
Vartotojas (-a): Algmar
Sukurta: 2014-06-03 19:20:04
Tikrai, pliumptelėjo, tai ką bepridėsi prie Judviejų pasakyto. Nebent kablelį paskutinėj po „jūromis“. Mat man lengviau vaizduotis, kaip amžiai Žeme žengia jūrom ir žeme. Ale tai man.
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2014-06-03 16:05:51
Dedikacija vertam kūrėjui jaudina tikrumu - pliumptelėjo į sielą.
Vartotojas (-a): Vaja
Sukurta: 2014-06-03 13:35:33
Jūsų kūryboje dažnai susitinka tam tikras mistiškumas su lietuviškais motyvais. Kartais tai visai neblogai suskamba.