Jūs ne manęs ieškojot — nuodėmės,
kuri neturi jokio kelio,
kuri aklavietė, rausva dėmė,
kuri jums ūpą ir pagiežą kelia.
Nors nebylus ir kalbintas nekart,
krauju tirštai tirštai aplietas,
aš pasiryžau žodį tart,
nors jis kaip aš atšalęs, kietas.
Manęs ieškojo daugis kitados —
bet ėjo, klydo ir nerado,
be nuolankumo, be maldos —
tik ne manęs, o Eldorado.
Aš — kur apleido juos viltis,
aš — kur dievai negimę miršta,
aš — kur nėra dienos, tiktai naktis,
kur dangūs rodo savo pirštą.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): jane doe
Sukurta: 2014-06-03 09:04:46
piktokai nuskambėjo. rūsčiai. tačiau tas pyktis man pasirodė, kiek dirbtinas. kaip meilė, taip ir pyktis yra stiprūs jausmai, todėl turi turėti įtaigą. neįprastų įvaizdžių nepastebėjau. tad visumoj sausokas darbelis
Vartotojas (-a): Leditamsa
Sukurta: 2014-06-02 21:16:47
Na, Eldorado ieškojo daugelis , bet niekas jo nerado. O akmenų tais laikais neraikėjo, bet dabar laikai pasikeitė ir akmuo netgi labai vertinamas. Tad nereike tokio rūstaus pmokslo. manau
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-06-02 20:25:53
Jau pirmas perskaitymas paliko rūstybės įspūdį. Įsivaizduoju pakeltą pirštą ir pamokslą.
Užslaptintų akmenų yra. Be Gralio, dar menamos girnos: nusidėjėliai malami, t. y. trinasi akmuo į akmenį. Dėl gilesnės potekstės nežinau – Gralis kalba išmintingai, kaip jam ir dera.
Tiktai kodėl pagiežą kelia? Nuodėmė saldi, ji nekrato?