Beržų viršūnės gęsta mėlynu krauju ir vakaro dulksnoj ištirpsta
šimtai takelių tarp gūdžių miškų, įauga samanos tarp tavo pirštų,
kvėpuoji ir judi darniai, išvien su motina gamta mintis pamiršęs,
iškėlęs galvą ir rankas plačiai į viršų, bandai pasiekti dangų, tokį tamsų, šiltą, tirštą...
ir supranti, kad čia stovėsi visados,
nes tapdamas medžiu, tu iš tikrųjų miršti.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vaja
Sukurta: 2014-06-01 08:58:03
Visai įdomu, tačiau atsisakyčiau „plačiai į viršų", manau, čia pertekliniai žodžiai.
Keista pabaiga. Nežinau, ar miršti tapdamas medžiu.
Vartotojas (-a): Bazas
Sukurta: 2014-06-01 01:18:03
Man vienas žmogus sakė, kad atgimti medžiu yra žemesnis lygis. Man dėl to liūdna, medžiai yra nuostabūs.
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-06-01 00:53:45
Užstrigti masėje iš tikrųjų mirtis, bet frazė kvėpuoji ir judi darniai man lyg paneigia kūrinio mintį (motina gamta ir lėmė medžiui stovėti).
Šiaip niūriai liūdnai gražu.