Beržų viršūnės gęsta mėlynu krauju ir vakaro dulksnoj ištirpsta
šimtai takelių tarp gūdžių miškų, įauga samanos tarp tavo pirštų,
kvėpuoji ir judi darniai, išvien su motina gamta mintis pamiršęs,
iškėlęs galvą ir rankas plačiai į viršų, bandai pasiekti dangų, tokį tamsų, šiltą, tirštą...
ir supranti, kad čia stovėsi visados,
nes tapdamas medžiu, tu iš tikrųjų miršti.