Jaučiu sieloje laiką,
kai eilėraštį
                  galima
                           sėti
ir auginti kaip javą lauke.
Gal todėl
tuo metu negaliu nemylėti -
net ir priešai palieka mane.

O vaivorykščių juostos spalvotos
siunčia lietų į mano lankas,                                
kad širdis
              sausrumos
                              nežinotų,
kad kilni mūsų žodžių kalba
susilietų su dieviškai tyru dangum.
Dausos šviečia žvaigždėm.
Žemė šviečia Žmogum.

Ir garažu man žinoti, kad laikas
neužmiršta palabinti sielą -
kalba posmas, o regis,
                                   kad džiaugias
Čia užklydęs atokvėpiui Dievas.