Santrauka:
Į svajonės atodūsį mažą
Išbučiuok mane, vasaros vėjau,
Kaip laukų ramunes --
Savo lyros aš dar nepadėjau --
Į viršūnes kalnų kopiam mes,
O tenai vieversingajam toly
Ties šventa praraja,
Kur daina daro baltąjį šuolį
Ir girdi, mano meile, tik ją...
Sproginėja tyla edelveisų
Ir granito vėsa --
Per skeveldras aštrias jų ateisiu,
Įsisupus visa
Į svajonės atodūsį mažą,
Užburta skambesy --
Nutapyk gaivų laimės miražą,
Meile mano šviesi.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2014-06-02 09:18:09
Į viršūnes kalnų kopiam mes... Pasiilgau Jūsų vaizdinių, kuriuose brandumas ir romantika; poetiškos sielos veržimasis į amžiną savo svajonę kontrastuojančiais išgyvenimais, šviesiausiu lūkesčiu, į svajonės atodūsį mažą sutelpa gražiausia sielos šventė.
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2014-05-30 17:34:48
Sklandus, vaizdingas, su veržliu jausmų polėkiu tekstas. Tokius sielos proveržius gera skaityti, nes teikia jėgų ir vilties.
Vartotojas (-a): Vaja
Sukurta: 2014-05-30 16:42:18
Toks akverelinių spalvų tekstas. Matau šviesiom spalvom nutapytą gaivų vaizdą.