Jau maniau, kad nebus žiemos,
Nei stingdančio sniego, nei ledo.
Kas bus tas, kas viską susumuos
Ir pasakys, ko pasigedo?
Slankioja šešėliai tuščiuos namuos —
Gal tyko grobio, gal egzistenciją stumdo.
Ledo šaly nėra šilumos,
Kol miegančios širdys iš sąstingio nepabunda.
Ir mes – kaip siluetai – tūnom suklusę,
Įsitempę, reiklūs sau ir uždari kitiems.
Genijai turi tamsiąją pusę.
Klaidos užima dalį praeities.
Mane džiugina žiema,
Kai sutemus aplanko šešėliai.
Kur džiaugsmas ir kur šiluma,
Pas ką per tirpstančią miglą išėjo?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vaja
Sukurta: 2014-05-28 14:14:51
Įdomios visai mintys šį kartą. Bet vėl kimbu prie eilėraščio formos.
Iš pirmos strofos trečios eilutės išmesčiau žodelį tas. Be jo geriau suskambėtų, o "kas bus?" pateikčiau kaip atskirą klausimą, manau, tai ir mintį praturtintų.
Toliau:
Šešėliai slankioja tuščiuos namuos
gal tyko grobio, egzistenciją gal stumdo,
ledo šaly nėra šilumos
kol širdys nepabunda.
Toliau lyg ir neblogai, bet pačią paskutinę eilutę koreguočiau. Gal jos net nepateikčiau kaip klausimo... galbūt - per tirpstančią miglą išėjo...
kol kas tiek minčių :)
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-05-28 12:13:23
Na, nežinau... Esmė ta (tai mano subjektyvi nuomonė), kad prie tirpstančio sniego, šilumos ir panašių dalykų genijai, egzistencija netinka. Reikia pasirinkti arba vienus, arba kitus. Čia, kaip į vyšnių uogienę bandyti dėti raugintus agurkus. Neužpykit, bet taip yra, mano nuomone.