Jau maniau, kad nebus žiemos,
Nei stingdančio sniego, nei ledo.
Kas bus tas, kas viską susumuos
Ir pasakys, ko pasigedo?

Slankioja šešėliai tuščiuos namuos —
Gal tyko grobio, gal egzistenciją stumdo.
Ledo šaly nėra šilumos,
Kol miegančios širdys iš sąstingio nepabunda.

Ir mes – kaip siluetai – tūnom suklusę,
Įsitempę, reiklūs sau ir uždari kitiems.
Genijai turi tamsiąją pusę.
Klaidos užima dalį praeities.

Mane džiugina žiema,
Kai sutemus aplanko šešėliai.
Kur džiaugsmas ir kur šiluma,
Pas ką per tirpstančią miglą išėjo?