Santrauka:
Skiriu draugams, su kuriais tikėjausi pasimatyti, bet deja... nespėjau
Aš draugus praradau kelyje –
Išbarsčiau, pamiršau, pasiklydau.
O, kad taip juos surinkt pas mane!
Tarsi saulė vėl būtų atklydus.
Lyg tai aidas( griaustinis) lauke
Atkartoja tą juoką laimingą.
Aš viena, šiam pasauly viena.
Širdyje tuštuma, jūsų stinga.
Tu vienintelis, šaukęs mane
Pasikelt virš dausų, saulės linkui.
Kur dabar? Jau tavęs nebėra.
Lyg svyruoklis berželis nulinkęs.
Man kartu pasėdėt su tavim.
Pasijausčiau ir vėlei kaip buvo.
Tu skaitytum eiles. Lyg ugnim
Pro boluojantį dangų, pasruvęs,
Vėl nušvistų mūs kelio dalmuo.
Erdvėje prasiskynusi kelią,
Neapseit be tavęs ir be to,
Kas lydėjo daug metų. Taip gelia.
spika
2014-05-28 01:05:39
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vaja
Sukurta: 2014-05-28 14:21:12
Visai graži lyrika... Kartais gera kažką perskaityti, nors ir tarsi plika akimi matomo kažko naujo nėra, bet yra kažkas tikro, nors ir paprasto. O kai yra kažkas tikro, tai savaime ir krislelis naujumo taip netyčia ima ir sužybsi :) Nors irgi panašu į tekstus, kuriuos būtų perrašiusios iš sąsiuvinio į sąsiuvinį mūsų močiutės, bet gi reikia ir to turbūt :)
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-05-28 11:33:28
Kartais irgi imu skaičiuot tuos draugus, kurių nėra. Ir nors nesu senas (sąlyginai :) ), bet pusės jų jau nebėra. Vyrai apskritai anksti išeina :(
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2014-05-28 09:28:57
Taip, draugai palieka, tačiau skausmingiausia - jog nesuspėji tu su laiku...