Aš draugus praradau kelyje –
Išbarsčiau, pamiršau, pasiklydau.
O, kad taip juos surinkt pas mane!
Tarsi saulė vėl būtų atklydus.
 
Lyg tai aidas( griaustinis) lauke
Atkartoja tą juoką laimingą.
Aš viena, šiam pasauly viena.
Širdyje tuštuma, jūsų stinga.
 
Tu vienintelis, šaukęs mane
Pasikelt virš dausų, saulės linkui.
Kur dabar? Jau tavęs nebėra.
Lyg svyruoklis berželis nulinkęs.
 
Man kartu pasėdėt su tavim.
Pasijausčiau ir vėlei kaip buvo.
Tu skaitytum eiles. Lyg ugnim
Pro boluojantį dangų, pasruvęs,
 
Vėl nušvistų mūs kelio dalmuo.
Erdvėje prasiskynusi kelią,
Neapseit be tavęs ir be to,
Kas lydėjo daug metų. Taip gelia.