Santrauka:
O laiko vėjarodės, kiek dar juoksitės iš mūsų?
Iškraipė... išsijuokė vėjarodės laiko
Iš mūsų veidų ir likimų lig soties
Ir vis dar mus gena ir vis dar mus vaiko,
Kaip savo kareivius pėsčiųjų rikiuotės,
O muštrą diktuoja sekundžių skalikai
Ir demonai genų, pašiaušę gaurus -
Kvatoja vėjarodės, kad jų pakalikai
Iš troškulio miršta, pamilę gaisrus,
Pamėgę karus,šalto ginklo nuogybę,
Demonų melą, juodo aukso kerus -
Jie urgzdami bėga, kol pasiekia ribą,
Kur žemės orkestras lyg žaibas švarus...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): mundus
Sukurta: 2006-09-10 09:19:44
jo su tuo laiku nepakariausi...