Iškraipė... išsijuokė vėjarodės laiko
Iš mūsų veidų ir likimų lig soties
Ir vis dar mus gena ir vis dar mus vaiko,
Kaip savo kareivius pėsčiųjų rikiuotės,

O muštrą diktuoja sekundžių skalikai
Ir demonai genų, pašiaušę gaurus -
Kvatoja vėjarodės, kad jų pakalikai
Iš troškulio miršta, pamilę gaisrus,

Pamėgę karus,šalto ginklo nuogybę,
Demonų melą, juodo aukso kerus -
Jie urgzdami bėga, kol pasiekia ribą,
Kur žemės orkestras lyg žaibas švarus...