Dulkelė
Ar mes susitiksim
Nors po tūkstančio metų?
Gal būsim kaip medžiai
Be proto žali.
O gal kaip dulkelės,
Net akiai nematomos
Lengvutės šokėjos
Šviesos spinduly.
Ir jei prasilenksim,
Ar virptels kažkas,
Ar mirksnis erdvėj
Vėl nušvies mūsų kelią?
Ar leis mums Viešpats
Vėl suktis kartu,
Nors
Milijoninę
Sekundės dalelę?
Žiedadulkė,
Skriejanti
Laiko keliu...
Gal buvo jinai
Arba aš, arba tu...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-05-27 23:35:53
Jausminga, labai. Tai neišsemiama tema. Tikiu reinkarnacija, nes... noriu tikėti.
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2014-05-27 16:26:39
Esama retorinių ir labai esminių klausimų. Tik ne visi susiklosto į tokias eiles.
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2014-05-27 08:53:00
Lakoniški ir talpūs žodžiai, graži ir mintis, ir jos pateikimo forma.
Vartotojas (-a): Bazas
Sukurta: 2014-05-26 23:03:04
Iš pradžių vaizduojuosi realių žmonių, kadaise karštam glėby numarinusių visą pasaulio laiką, akių kontaktą prasilenkiant gatvėje. Po to aš jau stoviu palėpėje ir ranka braukiu per saulės spindulių lazerį išsikišusį pro plyšį šiferio lakšte. Skraido gyvybingos dulkės. Tada kyla egzistenciniai pamąstymai...