Santrauka:
Dar pavasaris, nors greit ir vasara.
Einu ir šypsausi
žvirbliui, nuo karščio besimaudančiam baloj,
benamiui šuneliui,
katei, perbėgusiai kelią,
žaidžiančiam vaikeliui...
Ir kaip nesišypsosi,
kai visur žalia, kai žiedlapiais dar sninga,
kai drugeliai pievose jau mirga.
Kai tėviškės skliauto vaiski mėlynė,
kur bekeliautum, laimina, lydi.
Kai ežero vilnys, upelio vingis
paglosto žvilgsnį, kviečia gaivintis...
Sakote, keista.
Tebūna jums atleista.
Ir kaip nesišypsoti,
kai kiekvieno akyse saulė švyti.
Vasara ateina.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Bazas
Sukurta: 2014-05-26 23:21:04
Ar žinojote, kad paukščiai sulesa mūsų iškramtytą gumą ir jiems užsiklijuoja skrandukai, galiausiai miršta iš bado. Katei ir šuniukui belieka tik nusišypsoti, nes kitame bėgime per gatvę yra didelė tikimybė finišuoti raudonais viduriais išorėje. Jeigu man bus atleista, einu toliau gaudyti saulės smūgių. Šypsokimės.