Einu ir šypsausi
žvirbliui, nuo karščio besimaudančiam baloj,
benamiui šuneliui,
katei, perbėgusiai kelią,
žaidžiančiam vaikeliui...
   Ir kaip nesišypsosi,
kai visur žalia, kai žiedlapiais dar sninga,
kai drugeliai pievose jau mirga.
Kai tėviškės skliauto vaiski mėlynė,
kur bekeliautum, laimina, lydi.
Kai ežero vilnys, upelio vingis
paglosto žvilgsnį, kviečia gaivintis...

Sakote, keista.
Tebūna jums atleista.
Ir kaip nesišypsoti,
kai kiekvieno akyse saulė švyti.

Vasara ateina.