Kaip gaila –
Kartais miršta sodai –
Nuvysta obelys ir slyvos.
Prisiglaudi prie nuogo medžio –
Tau atrodo,
Kad dienos irgi nebegyvos.
Pasaulis, kur anapus,
Trinas:
Spalva pranyksta balto žiedo,
Ir nesvaigsti nuo vėjų vyno,
Nes kvapą pamiršai...
Iš lėto
Prisėlina ruduo ir kužda
Sausais vijokliais apsivijęs:
Žiūrėk į tuščią paukščio gūžtą,
Į pilką dangų,
Lietūs lyja
Lašais vienatvės ir laukimo,
Ateis tuoj liūdesys šalnotas
Iš tavo rytdienos užgimęs...
Kaip gaila –
Kartais miršta sodai...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2014-05-21 07:33:03
Kupinas elegijos žodis.
Vartotojas (-a): Grėjus
Sukurta: 2014-05-21 06:39:05
Gražiai tu rašai, kaip lietau.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2014-05-20 19:44:43
Puikus eiliukas
Vartotojas (-a): Juozapava
Sukurta: 2014-05-20 19:18:00
Liūdnokas, bet mielas tekstas.
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2014-05-20 10:18:14
Nors minorinėmis gaidomis, bet sveikas sugrįžęs! Vienas nušalęs medis - jau nuostolis, o kai sodas negyvomis šakomis styro - tragedija...Sodinkim nors po posmą, bus pilnesnis sielos aruodas..O eilėraštis sklandus, jausmingas ir gilus.
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2014-05-20 10:01:33
Kartais miršta sodai... Gerai, kad tik kartais... Sujaudino.