Kaip gaila –
Kartais miršta sodai –
Nuvysta obelys ir slyvos.
 
Prisiglaudi prie nuogo medžio –
Tau atrodo,
Kad dienos irgi nebegyvos.
Pasaulis, kur anapus,
Trinas:
Spalva pranyksta balto žiedo,
Ir nesvaigsti nuo vėjų vyno,
Nes kvapą pamiršai...
 
Iš lėto
Prisėlina ruduo ir kužda
Sausais vijokliais apsivijęs:
Žiūrėk į tuščią paukščio gūžtą,
Į pilką dangų,
Lietūs lyja
Lašais vienatvės ir laukimo,
Ateis tuoj liūdesys šalnotas
Iš tavo rytdienos užgimęs...
 
Kaip gaila –
Kartais miršta sodai...