Gal žiedlapiai, o gal šalna
Nukrito į tavuosius plaukus?
Prie durų puoli tekina,
Vaikų sugrįžtančių sulaukus.
Slepi suskirdusias rankas
Ir klausinėji, klausinėji:
Kas gero, ar nutiko kas,
Kol buvot iš namų išėję?
Sugersi viską į save –
Jų rūpesčius, džiaugsmus ir viltį.
Tik tavo žilstanti galva
Mokės suprast, atjaust, sušildyt.
O išlydėjusi vaikus,
Viena paliksi su vargeliais.
Ir slys rožančius pro pirštus,
Ir vėl žvalgysiesi į kelią...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vaja
Sukurta: 2014-05-18 13:03:18
Močiutę savo pamačiau eilėraštyje... Gal tas mamų laukimas visais laikais iš esmės yra toks pats, gal keičiasi tik įvaizdžiai, kuriuos kuria laikmetis, bet širdyje mamos išgyvena tą patį. Bet kažkodėl viduje kirba kažkas, kad visa tai su laiku išnyks, nerimą kelia. Gal tik tos mamos, kurios gimė prieš karą ar per jį dar yra būtent tokios... Nes ir užsieniečius atvykusius vyresnius žmones, kai pamatai per kokią ekskursiją - ten nepamatysi nė vienos močiutės apsirengusios mūsiškai, nors amžius toks pats. Greičiausiai, po kokių dvidešimties metų nebeliks ir pas mus močiučių su skarelėmis... Dar taip norisi spėti jomis pasidžiaugti, kiek įmanoma užfiksuoti to, kas dar yra... Ir pats didžiausias gėris - suskirdusios nuo darbo rankos... Manau, kad nemažą dalį mūsų problemų ir sukelia tai, kad mūsų rankos tokios nebėra... Kažko labai tikro ir teisingo yra šiame tekste
Vartotojas (-a): P Aibutis
Sukurta: 2014-05-18 09:16:30
Gerai sudėliojot jausmus ir žodžius Motinai. Už mus visus. Ačiū.
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2014-05-17 02:49:47
Jautriai,kaip ir visi posmai Motinoms...Taip, paskutinės eilutės ypač
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2014-05-17 01:04:39
Ir slys rožančius pro pirštus,
Ir vėl žvalgysiesi į kelią... AČIŪ.