Gal žiedlapiai, o gal šalna
Nukrito į tavuosius plaukus?
Prie durų puoli tekina,
Vaikų sugrįžtančių sulaukus.

Slepi suskirdusias rankas
Ir klausinėji, klausinėji:
Kas gero, ar nutiko kas,
Kol buvot iš namų išėję?

Sugersi viską į save –
Jų rūpesčius, džiaugsmus  ir viltį.
Tik tavo žilstanti galva
Mokės suprast, atjaust, sušildyt.

O išlydėjusi vaikus,
Viena paliksi su vargeliais.
Ir slys rožančius pro pirštus,
Ir vėl žvalgysiesi į kelią...