Nelaukia - kur mirgėjo pievos,
Laukuos geltonavo prisirpę rugiai,
Pasilikau - kur trumpos dienos -
Aš čia dabar, čia seniai.
Laikas nutolęs vėjo greičiu,
Nusinešė akimirkas linksmas,
Jos pargrįžta vos girdimu aidu,
Sugražindamas paliktas žaizdas.
Nelaukia ir prie žydinčio sodo,
Šešėlis pradingo, vaizduotėj blanku,
Praeitis nuplaukė, su skausmu nutolo,
Aš dar savo medžių šešėlyje budžiu.
____________________________
Niekas nelaukia, tad ir tu jau nelauk,
Nors žinai - diena ateis, kurią pasitiksi -
O sustok akimirka, nepaliki manęs -
Džiaugsme, liūdesy viena lieku?..
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vaja
Sukurta: 2014-05-18 13:06:45
Labai taiklus autoriaus Vlabur pastebėjimas, kad eilėraštis yra tarsi prieš autorės norą spaustas į ketureilį. Jei neteka pats tekstas klasikiniu ketureiliu, tai ir nereikia stengtis jo taip užrašyti. Tokiu atveju geriau ieškoti kažkokio visiškai savito skambėjimo. O jausmo tekste yra...
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2014-05-16 23:38:02
iš toli --> iš tolo, yra tų riktų ir daugiau (lyg kas būtų prieš autorės norą kūrinį spraudęs į klasikinį ketureilį...).
Manau, kad kūrinio šerdis išlieka vidurinėse strofose, kurių jam gal ir užtektų pateisinti trumpą pavadinimą.