Santrauka:
Asmeniškas...
Skaitančiam - valia suprasti savaip....
Aš nemėgstu, kai pjūklu per obelį,
Nužydėjo – nespėjo prinokti.
Bet savy Tavo šaką, lyg obuolį,
Auginu, nors nespėju suvokti,
Kad gegužy pavasaris baigias,
Kad pražyla rūkas, kur Rasos...
Gal todėl Tavo žingsniai tik aidas –
Lyg
subtitrai po nuotrauka blaškos...
Bet vis tiek aš Tave išdainuosiu –
Akmenėliais, šaltiniais ir rūtom...
Nesupyk, jeigu šiandien vėluosiu –
Aš prisėdau po ąžuolu drūtu - - -
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2014-05-14 12:57:33
toks artimas sielai
Vartotojas (-a): Vaja
Sukurta: 2014-05-14 10:05:28
Yra gyvybės ir tikrumo tekste. Vienas geresnių šiandien skaitytų svetainėje. Net ir toks nelabai grabus pirmasis sakinys - šiam tekstui tinkamas, nes tikras. Vienintelis priekaištas drūtam ąžuolui. Ne visai jis šitam kontekste, gali ne vietoje šypseną iššaukti, reikėtų kažko paskutinėje strofoje dar paieškoti.
Vartotojas (-a): Nikole Bergman
Sukurta: 2014-05-14 09:21:50
Gražu, sava, ypač patiko:
Bet vis tiek aš Tave išdainuosiu -
Akmenėliais, šaltiniais ir rūtom...
Nesupyk, jeigu šiandien vėluosiu -
Aš prisėdau po ąžuolu drūtu ---